Kapitonas Bocas susimąstęs stovėjo prie savo ąžuolinio laivo vairo. Jo dantyse smilko mažytė pypkutė, primerktos akys mįslingai žvelgė į švelniai raibuliuojantį vandenį. O jūrų vilkas kapitonas Bocas kažkada tikrai buvo žinomas ir drąsus. Jį matė visi pasaulio gilieji vandenynai ir žydrosios jūros, pažinojo visi garsiausi uostai ir gražiausios prieplaukos. Tačiau metų našta atliko savo darbą. Jūrų vilkas susikūprino, juodą, vešlią barzdą ir ūsus nupustė sniegas, prikimo balsas. Tik ištikimoji pypkutė, kaip anksčiau, smilko dantyse. Žinoma, kapitonas Bocas galėjo nenuogąstauti ir nesiskųsti, o ilsėtis ir leisti laiką, kaip nori. Gaudyti nuo ryto iki vakaro menkes ir glostyti ilgesingu žvilgsniu pamėgtą jūrą.