Aš dabar turiu laiko ir noro atsiminti motinos pasakas, nors aš ne ištisai suprantu ąžuolo kalbą. Bet aš norėčiau tai kartoti ir kartoti, nes tai man duoda drąsos ir aš nebijau stovėti šioje miško aikštelėje, kur kiekvieną akimirką gali pasirodyti Miškinis ir paleisti savo pilkas miglas.

Betgi aš negaliu taip stovėti ir tik pasakomis verstis, nes ką pasakys dėdė augustas, kai aš apreikšiu, jog prapuolė arklys, jog stovėjau ir bijojau sušukti, nes girioje šūkaujantiems ir vilkas, ir Miškinis visokių eibių pridaro.