Ankstyvą rytą, kai pievas dar gaubė rūkas, mažasis Linas išėjo paganyti karvės. Eidamas pro senąjį ąžuolą, jis išgirdo tylų verksmą ir pamatė ant akmens sėdinčią nepaprasto grožio mergelę, kuri audė auksinį audeklą. Tai buvo laumė. Supratęs, kad laumės nemėgsta būti stebimos, Linas tyliai pasislėpė už medžio ir netrukdė. Kai saulė pakilo aukščiau, laumė dingo, o ant akmens liko blizgėti mažas aukso siūlelis. Berniukas suprato, kad pamatė didelę paslaptį ir kad su gamtos būtybėmis reikia elgtis pagarbiai.